Meilė (Jūratė Ir Kastytis)

Ir buvo jis, ir buvo ji, Ir buvo meilė nuostabi, Ir degė ji karšta ugnim, Atrodė, nieks neužgesins. Jis laikė ją savam glėby Žvaigždėm nuklotoje nakty. Kokia gi buvo ji graži, Kaip šilkas - švelnesnė nei švelni. Tarp gintaro aukštų pilių Tai buvo meilė jų dviejų. Laikyk, bučiuok karštai karštai Ir jusk tą aistrą amžinai. Raudonu vynu ir krauju Aptaškyta meilė jų. Negrąžins jau niekas tų Dviejų sudužusių širdžių. Raudonu vynu ir krauju Aptaškyta meilė jų. Negrąžins jau niekas tų Dviejų sudužusių širdžių. Tai buvo verta nuodėmės Nebesulaukt kitos nakties - Pamilo ją jisai karštai, Tai buvo meilė, tai jinai. Ji dovanojo jam save, Deja, tai buvo nevalia, Bet širdys plakė vis dažniau Ir meilė degė vis karščiau. Raudonu vynu ir krauju Aptaškyta meilė jų. Negrąžins jau niekas tų Dviejų sudužusių širdžių. Raudonu vynu ir krauju Aptaškyta meilė jų. Negrąžins jau niekas tų Dviejų sudužusių širdžių. Kraujas iš akių, ugnis iš širdies, Akmenys ant krutinės - Žemyn, į dugną, į jūrą gilią: Jausmai nutolsta ir muzika tyla. Kas sakė meilę užgesins? Skendo skendo ašara, Kai meilė kaip žvaigždė Nukritusi į jūrą, Geso žodžiai paskutiniai. Meilė juos sujungė, meilė juos pražudė, Kai ranka paleido ranką Daugiau nieko, tik istorija Apie meilę gražią. Apie meilę gražią. Apie meilę gražią. Apie meilę gražią... Raudonu vynu ir krauju Aptaškyta meilė jų. Negrąžins jau niekas tų Dviejų sudužusių širdžių. Raudonu vynu ir krauju Aptaškyta meilė jų. Negrąžins jau niekas tų Dviejų sudužusių širdžių. Ir buvo jis, ir buvo ji, Ir buvo meilė nuostabi...