Sielos Nemiega Naktį

Pasakyk man - ar lengva būti taikiniu tire? Kur gyvieji - be išminties, jie pasiliko mirę Kur surimuota ne esmė suprantama kaip eilės Kai neišeina žodžiais - eiliuoja peiliais Keistos tos "neeilės", jos iš nemeilės Padaroma iš pradžių - paskui dažnai gailimasi Likimas kvailį baudžia, o su protingais Būna visko, pats žinai- visko atsitinka Atitinkamai, ei, vyzdžiai būna sienos Pavydžiai sergimas menas, tas, kur neperduosi genais Repetuojamos, kuriamos, išgyvenamos scenos Šlovės - bendrai, nešlovės - mus išsigaudo po vieną Žvejas užmeta tinklą ir laisvė tampa tik fikcija Mirkčioji, mikčioji į taktą valdantiems srautą Nuasmenintų raudą savo naudai Kovinius vienetus, kad atlaikyti dar raundą Parodyk kas tai - būt medžioklėje bėgliu Svetimam žaidime gale takelyje kėgliu Aš susigniaušiu į kumštį ir drįsiu žengti dar pėdą Kur pamirštieji slėpdavo jėgą Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas Gamina kulkas, graviruoja kulkas Jom ne tas pats, jos ne bet kas Pagal svorį ir dydį rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydė Ką išgydys rytoj, pusėj kitoj Ei, ei, ei - kur aš patsai būsiu Kai apsupa, kai suspaudžia, kai iš visų pusių Tikėdamiesi, kad paslysiu, suklupsiu ir paklusiu Užmigsiu, sustosiu, sustingsiu, supūsiu Aš klykia manyje: "Aš toks nebūsiu!" Dar dieną, valandą, dar akimirką, dar minutę Bet kam bet ką atiduočiau - svarbu čia nebūčiau Kur tiek palaidota visko - nuo vilčių iki kūnų O jie tik ciniškai metė per petį: "Būna, žinau" Kur ugnis, kodėl čia šitiek daug kraujo? Koks skonio kvapas čia atviliojo šunaują? Besimaudantys gėrio upėje nesupras Trūkusi byra brangiai tuščia bižuterija Gręžiau, kapojau, lupau arterijas miego Gal išliks, nežus, sudygs - gal uždegs sniegą Žolę purpuro uogom puošiau, klausi: "Kam?" Tiesiog aš priklausau tiems laikams Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas Gamina kulkas, graviruoja kulkas Jom ne tas pats, jos ne bet kas Pagal svorį ir dydį rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydė Ką išgydys rytoj, pusėj kitoj Ei, ei, ei - kur aš patsai būsiu Mojuojam vėliavom, paskui paliekame jas pūti Save uždarę ašaroj akies kamputy Moralizuojam apie būtį, skubėdami į nebūtį Nepastebėdami - tai tik inercija Pats nejudi, nejauti, nemąstai, nereaguoji - taškas Turėjai rojaus adresą, bet susukai bumažką Ir supūtei, nesigailėdamas nė trupučio Su pasimėgavimu, septyniom zatiažkėm Sutinę riešai, žvangančios grandinės Sportinėm lūpom, tobulais kėbulais blondinės Supo, užsupo už gabalą gintaro Tai, kas burėmis buvo, staiga virto inkaru Inkilu varnom, jos ten lizdus susisuko Supo užsupo - suka! Supo užsupo Supo užsupo, prijaukino, įpratino Ir iš planuotų romanų neliko netgi apsakymo Būna namai be dūmų, be karalių rūmai būna Būna - šešėliai bijo netekti kūnų, būna Būna - dar neprinoksta, o jau supūna Būna dėmenys nežinomi, bet pateikiamos sumos Būna namai be dūmų, be karalių rūmai būna Būna - šešėliai bijo netekti kūnų, būna Būna - dar neprinoksta, o jau supūna Tik kad nebūtų niekad nieko niekada nebūna