Jis nerašė laiškų, bendravo žinutėm
Jis mylėjo visas moteris, net prostitutes
Rūkė hašišą medžio pavėsyje
Viešai gaudė kaifą, nepasislėpęs
Jis mėgo vaikščioti kiaurai sienas
Turėjo daug draugų, o buvo visiškai vienas
Džiaugsmą skandino vyno taurėje
O po to ežere debesis gaudė
Bet vieną dieną jis išskrido
Ištiesęs į dangų rankas
Galbūt jo širdis nurimo
Kas gi dabar supras?
Bet vieną dieną jis išskrido
Ištiesęs į dangų rankas
Galbūt jo širdis nurimo
Kas gi dabar supras?
Jam pažadėjo Nobelio premiją
Jis pabėgo į Kuršių neriją
Prisirinkęs pilnas kišenes ramybės
Pabudo apkabinęs seksualią blondinę
Jis juokėsi taip, kad visi girdėtų
Niekur neskubėjo, viską darė iš lėto
Bet niekas negalėjo jo pavyti
Kai garsiai pradėdavo mąstyti
Bet vieną dieną jis išskrido
Ištiesęs į dangų rankas
Galbūt jo širdis nurimo
Kas gi dabar supras?
Bet vieną dieną jis išskrido
Ištiesęs į dangų rankas
Galbūt jo širdis nurimo
Kas gi dabar supras?
Jis demonus traukė į sielų paviršių
Ir tikėjo, kad mes niekada nemirsim
Dalino stebuklus tiems, kam jų reikia
O mes nesupratom, kaip gi tai veikia
Jis nerašė laiškų, bendravo žinutėm
Nereikėjo jam daug, užteko trupučio
O mes galvojom, kad jis meluoja
Ir tokie kaip jis neegzistuoja
Bet vieną dieną jis išskrido
Ištiesęs į dangų rankas
Galbūt jo širdis nurimo
Kas gi dabar supras?
Bet vieną dieną jis išskrido
Ištiesęs į dangų rankas
Galbūt jo širdis nurimo
Kas gi dabar supras?
