Išsigandai - gandai jau pasiekė tave
Ir visai nenuostabu
Ne veltui suvėlė mus į bendrą kuokštą
Ne veltui kėkštas krečia pokštą
Nuo medžio ant peties
O juk į pokalbį darbo tuoj kvies
O blogiau už tai išties
Kad nežinai savęs paties
Juk nepradėsi narpliot
Visai visai visai prieš
Nemanau, kad gali likt tik palaikai
Susuktas paklodėj tavo meilės žvilgsnis žiebia aušrą
Juk nepradingai dar
Nemanau, kad gali likt tik palaikai
Paleidai taip lengvai
Nors kaip ir aš ilgai laikei
Tu juk manyje
Manyje
Tu juk manyje
Manyje
Tu juk manyje
Manyje, manyje, manyje, manyje, mano
Tu juk manyje
Manyje
Kokia tai institucija, ta intuicija
Belieka tikėt šia instancija fronte
Palūžt neleidžia
Distanciją bergždžią skrodžiant
Blanki šviesa horizonte
Rodos visai nenuobodžiai
Kol ketera ryja sparną godžiai
Tu vis prisimeni, kad myli mane melodijom
Skrendi šalia, bet nurodai man
Kodais, kurių nesuprantam
Soduos, kurių dar neaplankėm
Krantas jau rodos man
Neatsibodo man, neatsibodo man
Tave prisiminti
Nors gal lieku tik pats su savim, kai mintis gena mintį, gentis mina gentį, mirtis ima senti, nebėr iš ko semti, pamiršti pamiršti, palikti tik palaikus žemei sugerti, juk prašėm palikt lašą
Prašau palik dar
Palik dar šiek tiek atsigerti
A-a-a-aš ū-ū-ū-ū-ū-ūkana pavirtau
A-a-aš ū-ū-ū-ū-ū-ūkana pavirtau
A-a-aš ū-ū-ū-ū-ū-ūkana pavirtau
A-a-aš ū-ū-ū-ū-ū-ūkana pavirtau
Aa-aa-aaš ūū-ūū-ūkana pavirtau
Aa-aa-aaš ūū-ūū-ūkana pavirtau
Bet nemanau, kad gali likt tik palaikai
Susuktas paklodėj tavo meilės žvilgsnis žiebia aušrą
Juk nepradingai dar
Nemanau, kad gali likt tik palaikai
Paleidai taip lengvai
Nors kaip ir aš ilgai lai
